Pasaka dukterėčiai

Šiandien gavau prašymą parašyti pasaką, dukterėčios tėvelių paprašė darželio auklėtojos. Aš kai kartais rašanti tai manęs paprašė, atsisakyt jokiais būdais! Norisi išbandyti ir save. Tai štai kas pavyko parašyti per valandininkę, keletą kartų dar pasisukiojant ant kedės gal ir muzika nepamaišys keistuoliu teatras - debeselis.mp3

Pasaka apie zuikelį

Kadaise strikinėjo zuikutis po pievas, ne vienas, kartu su debesėliu svajonių. Zuikio svajonių debesėlis buvo didelis, nes kur tik pažvelgdavo zuikis, užsigeisdavo visko ką pamatydavo. Kur buvęs kur nebuvęs, jis sutiko Ežį tempiantį obuolius ant kupros. Ežys paprašė zuikelį padėti tempti obuolius. - Mat ko užsigeidei Ežį, neturiu aš laiko, dar daug pievų neaplakstyta. Labai gardžiai atrodo tavo obuoliai, gal duosi? Pavargau bestrikinėdamas, išalkau. – atšovė Zuikis. Pasipiktino ežiukas ir nupokšėjo savu keliu. Zuikis svajonę užkrimsti obuolio nusiuntė debesėliui, tas padidėjo, patamsėjo ir nusišypsojo. Toliau strikinėjo zuikelis daineles dainuodamas, ieškodamas ko vėl užsinorėjus. Sutiko Zuikis paukštelius, kurie čirškė jam į ausį: - Duok mums truputėlį vandenio iš savo didelio debesėlio, šiandien labai karšta, o šaltinėlis labai toli... - Neduosiu jis mano! – atkirto Zuikis ir jau ketino nustriksėti, kai tik pasigirdo - Pliukšt! Ir kapt kapt prapliupo lietus. Supliuško zuikelio debesėlis, kadangi jis buvo toks didelis, kad jau palei žemę skriejo, įsibedęs į ežio spygliukus supliuško. - Tebūnie tau pamoka!- šaukė paukšteliai – jei būtum davęs vandenėlio iš savo debesėlio nebūtum visiškai jo praradęs. Tad kai zuikelis išgirsta krepštelėjimą ir slepiasi už krūmo, o paukšteliai čiurena kai lyja lietutis.

Štai tokia ta pasaka... O dabar prašau pakomentuokit